Playlist
Aplankyta
3395
Kalėdų tradicijos
Laikas nuo vienų Kalėdų iki kitų prabėga labai greitai. Tyla, ramybė, šviesa, susimąstymas...Žemė slypi giliai po baltu sniegu, medžiai pasipuošę šerkšnu, spindi švieselės languose, skamba bažnyčios varpai, rūksta kaminai. Slėnyje sklinda skrudinamų migdolų ir kepamų pyragų kvapai. Kviečia margas kalėdinis turgus, tai - Kalėdos Erzgebirge, Vokietija...
Kalėdų tradicijos susijusios su trumpiausia diena ir ilgiausia žiemos naktimi. Erzgebirgas – kalnakasių kraštas, o kalnakasiai visada jautė palaimą, išlindę iš tamsaus požemio ir pamatę šviesą ir saulę. Todėl – tai šviesos šventė. Visuose languose spindi šviesos, stovi angelo ir kalnakasio statulėlės, pastarasis rankose laiko žibintą.
Žiemos solsticija.
Pirmajame tūkstantmetyje Šotlandijoje druidai švęsdavo žiemos solsticiją, trumpiausią metų dieną, garbindami saulės Dievą ir džiaugdamiesi, kad dienos jau pradės ilgėti, pranešdamos artėjantį pavasarį. Šventė buvo vadinama Yule. Didelė pliauska – “Yule log” būdavo atnešama iš lauko ir tapdavo iškilmių dalimi. Visi dainuodavo ir šokdavo aplink ugniakurą. Triukšmas, šokiai turėdavo pažadinti saulę iš gilaus žiemos miego, paskubinti pavasarį ir tą laiką, kai diena bus ilgesnė už naktį.
Kalėdų tradicijos
Kalėdos viena iš dviejų svarbiausių krikščionių švenčių, pradėtos švęsti dar anksčiau negu prieš 2 tūkstančius metų. Kristaus mokiniai pernešė jo mokymą į Europą tada, kai ji buvo valdoma romėnų. Gruodžio 25-ją romėnai švęsdavo saulės gimimo arba žiemos solsticijos dieną.
Krikščionybė plėtėsi ir pagoniškoji šventė tapo krikščioniškąja. Apie 336 mūsų eros metus Kalėdos buvo pradėtos švęsti Romoje, pasiskolinusios kai kuriuos papročius iš romėnų. Viena iš jų – saturnalija, metinė šventė Saturno garbei. Ji buvo švenčiama gruodžio 17 dieną, tai buvo puotų ir dovanų dovanojimo metas.
Romėnų naujieji metai, švenčiami sausio 1 dieną, taip pat davė Kalėdoms tradicijų. Namai buvo puošiami amžinai žaliuojančių medžių šakelėmis ir šviesomis. Vaikams ir vargšams buvo dovanojamos dovanos. Amžinai žaliuojantys medžiai ir kiti žalumynai buvo naudojami kaip amžino gyvenimo simboliai ir prieš romėnus, tai atėjo iš Egipto, Kinijos ir Hebrajų laikų.
Šalys skolinosi Kalėdų tradicijas viena iš kitos. Skandinavijoje (Švedija, Suomija, Norvegija ir Danija) buvo puošiami namai ir klėtys žaliomis šakomis, norint naujais metais išbaidyti velnius. Paukščiams buvo padedama maisto po egle. Daug tradicijų atnešė vokiečiai. Jie kepdavo specialų kalėdinį pyragą, sodindavo eglutes, siųsdavo sveikinimus, dovanojo dovanas. Nuo tada ir atsirado pirmosios kalėdinės atvirutės. Vokietijoje statydavo kalėdines egles prie įėjimo į namą, - taip gimė kalėdinės eglės tradicija.
Kalėdos praeityje ir dabar
Kalėdos – kilnojama šventė ir švenčiama įvairiose šalyse ne visai vienu metu. Gruodžio 25 diena buvo parinkta ketvirtajame šio amžiaus šimtmetyje popiežiaus Julijaus I-jo, nes tai buvo susiję su žiemos solsticijos arba saulės grįžimo švente, kurią šventė pagonys. Buvo ketinama pagonišką šventę pakeisti krikščioniškąja. 1582 m. kalendorius buvo pasuktas atgal, pereinant nuo Julijaus prie Grigaliaus, arba Grigorijano, kaip vadinama kitose šalyse, kalendoriaus. Kai kurios krikščionių sektos, vadinamos senaisiais kalendaristais, dar švenčia Kalėdas sausio 7 dieną (pagal Julijaus kalendorių – gruodžio 25 dieną). Daugelis tradicijų, susijusių su Kalėdomis (dovanų dovanojimas, pliauskos deginimas, linksmų kalėdinių giesmių giedojimas, eglės puošimas) grįžta prie senų tradicijų. Gimsta ir daug naujų. Pamažu Kalėdos ir Kristaus gimimas kaip religinė šventė daugelyje pasaulio šalių įgijo ryškiai komercinį pobūdį.
Su Kalėdomis susijęs ir Adventas.
Adventas (lot. Adventus “atėjimas”) yra populiarus Vakarų bažnyčiose, nors iš tikrųjų yra kilęs iš Rytų, kur buvo įprasta po ekumeninės tarybos (bažnyčios susirinkimo) aukoti mišias sekmadieniais prieš Kalėdas, skelbiant apie jų atėjimą. Ilgiausias advento laikotarpis, kiek žinoma - šešios savaitės, buvo švenčiamas 581m. Milane ir Ispanijoje. 6-jo a. antrojoje pusėje advento laikotarpis (Romoje) buvo sutrumpintas iki keturių savaičių. Jo metu paprastai būdavo rengiami muzikiniai vaidinimai biblijos temomis. Dabar Adventas asocijuojasi su žaliu vainiku, kuriame yra keturios žvakės, simbolizuojančios keturias laukimo savaites. Žvakės uždegamos viena po kitos, kaip ateinančios dienos pailgėjimo ir šviesos simbolis.
Jei kalbėti apie Kalėdas ir jų tradicijas įvairiose šalyse, tai kaip nepasvarstyti Kalėdų senio atsiradimo istorijos.
Šventas Nicholas
Apie 350-ius mūsų eros metus Graikijoje mirė Hagio Nikolaos, Myros vyskupas. Daug legendų pasakojama apie jį tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose. Gimė Pataros mieste, keliavo į Palestiną ir Egiptą, buvo persekiojamas, įkalintas, paleistas. Po mirties jo likimas buvo nepastovus.Tai susiję su popiežiaus Pauliaus VI dekretu, kuriuo iš šventųjų sąrašo buvo išbraukta beveik du šimtai asmenų, nes pasirodė, kad jie dėl vienos ar kitos priežasties, lyg ir nenusipelno šventojo vardo. Nepaisant to, Santa Klausas tapo laukiamas kiekvienais metais per Kalėdas.
Jis tapo žinomu kaip Myros Nicholas, Santa Klausas ar Santa Amerikoje. Viduramžiais apie jį pasklido žinios po visą pasaulį ir tūkstančiai bažnyčių pradėjo jį garbinti. Jis tapo mylimas vaikų, keleivių, jūreivių, kalinių, kepėjų ir krautuvininkų, buvo laikomas šventu patronu Rusijoje, Maskvoje, Graikijoje. Pasakojama, kad jis buvo geras vaikų draugas ir anonimiškai dovanodavo auksines monetas vargstantiems. Jo kultas greitai paplito Europoje, Kalėdinės dovanos buvo dalijamos gruodžio 6 dieną per šv. Nicholo procesijas.
Kai pasklido gandai, kad jo palaikai turi gydomųjų galių, jie buvo pavogti iš Myros 1087 mūsų eros metais). Italai linkę garbinti relikvijas. Bario miesto vyskupas kartu su kitais savo parapijiečiais per apgaulę išsivežė juos iš Listros. Šv. Nicholas palaikai dabar yra Italijoje, Bari mieste, šv.Nicholas bazilikoje.
Kalėdos kitose šalyse
Kalėdos gerų palinkėjimų ir vilčių išsipildymo metas. Nors tradicijos keliavo iš vienos šalies į kitą, bet ir dabar nėra visur vienodos.
Kinijoje dauguma gyventojų gyvena kaimo vietovėse arba rytinėje krašto dalyje. Šalyje daug etninių grupių su savo tradicijomis. Nepaisant komunistinio režimo Kalėdos yra švenčiamos įvairiai, priklausomai nuo regiono, klano ir istorijos. Kai kurie krikščionys uždega popierinius žibintus ir jais, popierinėmis girliandomis bei gėlėmis puošia kalėdinę eglę, kurią jie vadina šviesos medžiu. Kinijos vaikai, kaip ir viso pasaulio vaikai, laukia Kalėdų senelio, kuris čia vadinamas Dun Che Lao Ren.
Indijoje krikščionys puošia mango arba bananų medį, mango lapais puošiami ir namai. Kai kuriose Indijos dalyse daromos mažos aliejinės lemputės iš molio, jos kabinamos ant sienų, puošiami plokščių stogų kampai. Krikščionių bažnyčios puošiamos poinsetijomis ir žvakėmis.
Mirštančių metų palydėjimas Tibete. Ištisas penkias dienas vyksta šventė aplink magišką stulpą, papuoštą žvaigždėmis ir kryžiais. Šokama su kaukėmis, kuriomis norima išgąsdinti ar atbaidyti blogąsias dvasias ateinančiais metais. Puotos ir maldos baigiasi 5 dieną, tada stulpas nuverčiamas.
Aliejinės skulptūros festivalis – budistų Naujieji metai. Budistų vienuoliai pastato prašmatnią 10 metrų aukščio jako skulptūrą, vaizduojančią įvairias metų istorijas ir legendas. Skulptūra apšviesta specialiomis aliejinėmis lempomis. Festivalio metu apdovanojamos pačios geriausios aliejinės skulptūros.
Chaomos – Pakistano žiemos solsticija. Senovinės Pakistano Kalėdų tradicijos vaizduoja krikščionybės eros pradžią. Senovės “pusdieviai” surenka maldininkus ir nuveža juos į Dezao pas aukščiausiąjį. Moterys ir mergaitės apvalomos, - priima ritualines vonias. Jos laiko duoną rankose, o vyrai pyla vandenį ant jų galvų. Po to apipilami vandeniu vyrai ir berniukai, bet prisėsti švęsti negali tol, kol ožkos krauju neapšlakstomi jų veidai. Po šio apsivalymo prasideda šokiai, dainos, kuriami laužai ir puotaujama ožkų žarnokais ir kitais skanumynais.
Hari-Kuyo - japonų sulaužytų adatų šventė. Kiekvienais metais Japonijoje budistai švenčia gruodžio 8 dieną. Ši tradicija atėjusi net iš 400-jų mūsų eros metų. Kažkada ją šventė tik siuvėjai, dabar dalyvauja visi, kas siuva. Siuvėjai atsineša maisto ir nulaužtų ar sulinkusių adatų. Specialioje skrynioje pastatoma keptuvė su tofu (sojos pupelėmis). Kai visos adatos sukišamos į maistą, siuvėjai skaito specialią maldą, dėkodami dievui, kad per visus metus turėjo darbo. Šventės pabaigoje adatos atsiduria jūroje, ne kiekvienas dalyvaujantis suvynioja savo tofu pupeles į popierių ir meta į jūrą.
Žiemos saulėgrąžos kraujas Švedijoje. Dar prieš krikščionybę švedai šventė žiemos solsticijos “midwinterblot” (viduržiemio kraujo- žmonių arba gyvulių aukojimo) šventę. Visos senosios švedų bažnyčios yra pastatytos aukojimų vietose. Reikalaujant misionieriams pagoniškos tradicijos nustojo egzistuoti apie 1200 mūsų eros metus. Šiomis aukomis, buvo manoma, mokama dievams, kad jie leistų atsilaisvinti nuo žiemos gniaužtų. O žiemos Skandinavijoje tamsios ir nuožmios, ir centrinio šildymo dar nebuvo, ir dievai buvo galingi. Iki šių dienų trečiadienis vadinamas karo dievo vardu Thor, penktadienis - derliaus deivės Frejos vardu. – Įdomu tai, kad iki šių dienų Kalėdos švediškai vadinamos Jul ir Kalėdų gnomai (nykštukai) vaikams yra svarbesni negu Kalėdų senelis.
Dabar švedai dieną prieš Kūčias puošia eglutę žvakutėmis, stato Kalėdų senį, kepa kiaulienos kumpį orkaitėje. Tos dienos vakaras vadinamas mažosiomis Kūčiomis, geriamas vynas, valgomi saldumynai, vaisiai ir laukiama Kūčių.
Kūčių dieną, apie 10 valandą ryto traukia šeimos prie jūros ar į mišką, keliauja apie 10 km, pasiėmę biskvito ir vyno. Vaikšto daug, nes, kaip jie sako, ir daug valgo. Grįžę verda ryžių pudingą Kūčioms. 15 val. žiūri per televizorių “Donaldas antis ir jo draugai”, labai mėgsta ir tokios tradicijos laikosi daugelis žmonių nuo 1958 metų. Penktą val. vakaro valgo Kūčių užkandžius (būna paruoštas švediškas stalas): įvairiai paruošta silkė, kiaušiniai, kalėdų kepsnys, kopūstai su mėsos kukuliais, žuvis su aštriu garstyčių padažu ir bulvėmis, ryžių pudingas su braškių padažu ir migdolais. Pavalgę susiplauna indus ir laukia Santa Klauso. O jis ateina apie septintą valandą su dovanomis. Kitą rytą visi masiškai eina į bažnyčią klausytis rytinių mišių.
Viduramžio krikščionių “kvailių” šventė. Vienu metu tai buvo iškilmingos šventės, pažymint šventos šeimos persikėlimą į Egiptą. Šventės (jumoristinė parodija) buvo labai populiarios, jų metu asilas būdavo vedamas į bažnyčią ir priimamas kaip garbingas svečias, tuo metu kunigas ir tikintieji mėgdžiodavo asilo bliovimą. 15 a. Bažnyčia numalšino šias tradicijas, nors kai kur dar bandoma daryti ir iki šių dienų.
La Befana arba Italijos Santa Klausas - maloni burtininkė, ateinanti per kaminą, sudeda dovanas Italijos vaikams į kojines. Legenda sako, kad Befana šlavė grindis, kai trys išminčiai sustojo ir paprašė aplankyti gimusį kūdikėlį Jėzų. Ji atsisakė, nes buvo labai užsiėmusi. Vėliau persigalvojo, bet buvo jau per vėlu. Taigi, kiekvienais metais per Kalėdas ji vaikšto ir ieško kūdikėlio Jėzaus, palikdama dovanas kiekvienuose namuose.
Anglai prieškalėdinę tvarkymosi savaitę vadina Yule, o Yule log - kalėdinę pliauską, kurių specialiai prikapojama deginti židinyje per Kalėdas. Nors švedai vadina Kalėdas Jul, pliauskos deginimas atėjo ne iš Švedijos, o iš Vokietijos.
Linksmas kalėdinis žaidimas “Snap Dragon” – buvo populiarus Anglijoje apie 1800 metus: įstatomas bokalas su brendžiu į židinį, įmetamos razinos. Pokylio dalyviai - svečiai vienas po kito traukia razinas iš degančio konjako ir deda jas į burną. Ugnis tuoj pat užgęsta, kai tik burna uždaroma, taigi svarbiausia - greitis ir vikrumas.
Ridikų naktis. Ši neįprasta naktis kiekvienais metais švenčiama Meksikoje, gruodžio 23. Tradicija kilusi iš 19 a. vidurio minint ridikėlių, kuriuos atnešė ispanų kolonistai, atsiradimą. Ridikai čia auga didesni negu mes įpratę ir neapvalūs, o išsilankstę, nes auga akmenuotoje dirvoje. Vietiniai amatininkai tokią neįprastą jų formą panaudoja pavaizduoti istorines biblijos scenas. Gražiausi dirbiniai apdovanojami piniginiais prizais, vakaro kulminacija - puikūs fejerverkai.
Čekų Kalėdų šventimo papročiai kilę iš 4 amžiaus. Pagal bažnytines tradicijas Kalėdos tęsiasi nuo naktinių šventų mišių, kurios laikomos 24 gruodžio iki sausio 6 (Jėzaus krikštynų) sekmadienio vakaro. Čekų Kalėdos yra grynai krikščionių šventė, pažyminti Jėzaus gimimą gruodžio 25.
Gruodžio 1 d. čekai pradeda švęsti Adventą. Advento metu visi labai užsiėmę dovanų pirkimu ir specialių kalėdinių sausainių kepimu, kiekvienuose namuose valomasi ir tvarkomasi. Viena iš advento tradicijų, “Barborky”. Šventė susijusi su čekišku vardu Barbora, kuris švenčiamas gruodžio 4 d. Gruodžio 6-ją, šv. Mikulašo dieną, jo pasiuntiniai, angelas ir velnias dalina vaikams dovanėles, angelai - geriems, o velniai (anglį ir bulves) - nepaklusniems vaikams. Populiarūs advento kalendoriai su 24 mažais langeliais (nuo 1 iki 24 dienos). Kiekvieną dieną atidaromas vienas langelis, kur randamas šokoladinis siurprizas. Advento kalendorius - džiaugsmas vaikams, o atidarinėjant langelius ir suaugusiems lengviau sulaukti Kalėdų.
Slovakijoje per vestuves, krikštynas ir Kūčias ruošiamas ir geriamas karštas brendis Hriatuo: puode šildomas medus, dedami žąsies taukai arba sviestas, vėliau degtinė arba švarus alkoholis. Senolių žmonių išmintimi Hriatuo yra geras vaistas kosėjant ir peršalus.
Savo Kalėdų istoriją ir tradicijas turi ir Amerika. Tai visokių tradicijų, kurias atnešė kartos iš kitų kraštų, mišinys. Kolonijiniu periodu, kai 13 Amerikos kolonijų paskelbė savo nepriklausomybę (1620 – 1776 m.m.), Kalėdos buvo švenčiamos labai įvairiai. Niūriose Naujosios Anglijos gyvenvietėse piligrimai uždraudė švęsti bet kokias Kalėdas. Jie atėjo į tuos krantus kaip pabėgėliai nuo religinių persekiojimų Anglijoje, todėl manė, kad jų protestantiškas tikėjimas (žvaigždė ir asketizmas) negalėjo toleruoti švenčių džiaugsmo, kuris buvo įprastas per Kalėdas jų šalyse. To buvo laikomasi iki 19a. Kitokios nuotaikos vyravo olandų gyvenvietėse (dabar Niujorkas). Čia buvo žymima Kristaus gimimo diena ir Kūčių vakaras, kas reiškė vaikams, kad ateis šv. Nicholas. Jis, kuris buvo pavadintas Santa Klausu, užpildydavo vaikų medinius batus dovanų ir saldumynų, kai jie miegodavo. Suaugusiems Kalėdos - tai bažnytinės tradicijos ir maldos, apsilankymai svečiuose ir palinkėjimai draugams ir giminėms, ir tiesiog šventė, kuri primindavo jiems namus Olandijoje.
Visi persikėlėliai Amerikoje atspindėjo savo nacionalines tradicijas ir tikėjimus: švedų Niudžersyje, kvakerių – Pensilvanijoje, Romos katalikų – Merilende ir kt.
Vėlesniais kolonijiniais laikais Kalėdų tradicijos praturtėjo kitų atvykėlių iš Senojo pasaulio tradicijomis. 1741 m. vokiečių kolonija Pensilvanijoje Kūčių vakarą įrengė mažą miestelį ir pavadino jį Betliejumi arba tai, ką mes vadiname prakartėle. Tai buvo mažas lopšys, šventoji šeima, piemenys, visažinis, kuris atėjo iš Persijos ir atnešė dovanų gimusiam kūdikėliui ir pagaliau biblijiniai gyvulėliai. Taip jie parodė itališkas tradicijas kitiems kolonistams.
Papuoštos žvakutėmis Kalėdų eglės Amerika nežinojo iki 19 amžiaus vidurio. Tai buvo vokiečių emigrantų dovana, kurią vietiniai greitai priėmė kaip Kalėdų švenčių tradiciją. Buvo pradėtos giedoti kalėdinės giesmės. Dabar visokie, tiek mėgėjų, tiek profesionalų chorai gieda giesmes, atneštas iš įvairių šalių. Daugelis amerikiečių su ilgesiu prisimena tuos laikus, kai buvo daromi mediniai žaislai, kepami pyragai ir sausainiai, nebuvo taip skubama. Dabar Kalėdų laukimas kvepia komercija ir atneša vieniems daug pelno, kitiems daug išlaidų. Todėl, kaip teigia patys amerikiečiai, Kalėdų šventės prarado meilės ir švelnumo, gerumo atspalvius, šeimos susijungimo šventę...
Grįžkime prie Vokietijos. Jos tradicijos mums artimesnės nei kitų šalių. Erzgebirge Kalėdoms buvo pradedama ruoštis jau rugpjūčio 24 dieną, lygiai prieš keturis mėnesius: buvo apžiūrimos ar riebios pievose besiganančios žąsys, ar daug priviso karpių tvenkinyje. Buvo laukiama ne tik Kristaus gimimo, bet nakties ir dienos susilyginimo, žinant, kad prasidės šviesesnis metas. Bažnyčia tvarkė žmonių gyvenimą, nuo to ir išliko daug tradicijų bei kalėdinių simbolių: žvaigždė, prakartėlė, kalėdiniai pyragai, advento žvakės. Išeidami į kasyklas, kalnakasiai uždegdavo žibintus savo namuose. Šviesa degdavo languose per visą adventą ir Kalėdas. Kiekvieną sekmadienį padidėdavo žvakių skaičius advento vainike, kol per Kalėdas sužibdavo visa eglutė. Šviesos teikė viltį ir padėdavo greičiau sulaukti švenčių.
Šienas ir šiaudai buvo barstomi laukuose Kalėdų naktį, kad užaugtų kitais metais geras derlius. Kalnakasiai statydavo šiaudų kūgį gryčios kertėje. Iš jo iki 12 val. nakties negalima buvo ištraukti nei vieno šiaudo. Dvyliktą nakties prasidėdavo Kristaus naktis ir švenčiama buvo iki Trijų Karalių. Tuo metu išsipildydavo visos svajonės. Stiprus vėjas žadėdavo turtingus metus. Negalima buvo kirpti nei plaukų, nei nagų, nes tai galėdavo sukelti dantų ar galvos skausmą. Skalbimas galėjo atnešti mirtį šeimoje.
Kūčių vakaras – visų Kalėdinių švenčių kulminacinis taškas. Vakarienei paprastai būna 9 rūšių valgiai, kurie šiek tiek skiriasi pagal kiekvieną gyvenamą vietą. Kiekvienas valgis turi savo reikšmę. Populiarūs kukuliai ir lęšiai. Jų būna beveik ant kiekvieno stalo. Dideli kukuliai reiškia daug pinigų, o lęšiai reiškia turėti būtinų smulkių pinigų. Valgant visur būna labai daug šviesos. Pradedama tiksliai 18 val., nors nebūtinai laikantis valgių eilės.
Druska, duona, garstyčios ant stalo turi likti iki kito ryto, tik duona įvyniojama į rankšluostį. Kai kurie žmonės palieka šiek tiek pinigų ant stalo. Visi eina miegoti, o 3 val nakties pažadinami nuostabios pučiamųjų instrumentų muzikos. Eina per kaimą muzikantai nuo vieno žibinto iki kito ir groja kalėdines giesmes, kurios skamba visame slėnyje. Nuostabiai gražiai matosi iš palėpės lango: apsnigęs kaimas, maži apšviesti nameliai, danguje žvaigždės ir nuostabi kalėdinė muzika. Apie 4 val. muzika nustoja groti, žmonės keliasi, geria kavą ir pulkais traukia į bažnyčią mišioms, o iš bažnyčios grįždami užeina į kapines ir uždega storas žvakes ant savo artimųjų kapų. O kadangi jos storos, tai ir dega beveik iki vakaro. Po to grįžta namo, kur laukia pusryčiai, kava ir kalėdinis pyragas. O tada ateina laikas dovanoms.
Vokietijoje Kalėdos neįsivaizduojamos be kalėdinio pyrago – Weihnachtstohle. Kai kurios šeimininkės sumaišo tešlą (mielės, miltai, cukrus, razinos, cukatai) namuose, o kepti neša į kepyklą. Parneštas į namus iškepęs pyragas apibarstomas cukraus pudra, tepamas kremu, o raikomas tik Kalėdų rytą. Jį dažniausiai valgo grįžę po rytinių mišių. Kalėdų dieną lankomos giminės, kaimynai ir draugai, ir visur ragaujamas kalėdinis pyragas.
Ugnis ir šviesa – šilumos ir ilgo gyvenimo simbolis, visada buvo ir žiemos švenčių simbolis, tiek pagonių, tiek krikščionių. Šiandien puošiame namus žvakėmis ir lempučių girliandomis.Ir kokios bebūtų kitų šalių Kalėdų tradicijos, mes turime savas: nieko nėra romantiškesnio Kūčių vakarą, kaip židinio šviesa prie apkrauto Kūčių valgiais stalo, viltis ir laukimas kažko stebuklingo besikeičiančioje metų kaitoje.
Audronė Musteikienė, h. Pogonia
