Kelionė į Paryžių 2008 m.

Didžiajame Paryžiuje (su regionais) gyvena 8 mln. įvairų tautybių gyventojų, pačiame Paryžiuje - apie 2 mln. Laimei II-jo pasaulinio karo metu, dėka generolo Šarlio de Golio (pranc. Charles André Joseph Marie de Gaulle) sprendimų Paryžius nebuvo sugriautas.

Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga savo veiklą paįvairina ekskursijomis po senąją mūsų sostinę Vilnių, krašto dvarus, miestelius ir miestus. Taip pat nuvykstame pasidairyti pas artimesnius ar tolimesnius kaimynus. Jau šiemet pavasarį esame buvę Lenkijoje, Šiaurės Lietuvos regione, domėjomės Radvilų vietovėmis.

2008 m. rugsėjo mėn. 20-26 d. išvykome į ilgiausią 1706 km šių metų kelionę, Paryžių. Taip buvo užrašyta net Eifelio bokšte! Keliavome autobusu dvi dienas, trumpai sustodami Lenkijoje. Nakvynė buvo viešbutyje prie Vokietijos sienos. Toliau per Vokietiją, Belgiją, kol vėlai antros dienos vakare, atsiradome Paryžiuje, San Deni priemiestyje, viešbutyje "Campanile".

Ekskursijos vadovė Eglė negailėjo informacijos. Smulkiau pasakojo apie Prancūziją. Pasikartojom tai, ką reikėtų žinoti.
Prancūzija pagal savo plotą yra didžiausia ES valstybė, 547,023 km², turinti 59,6 mln. gyventojų, iš kurių net 6% procentai užsieniečių (Paryžiuje - net 17 %). 51 % prancūzų katalikai. Prancūzų literatūrinė kalba susiformavo 15-me amžiuje. 121 mln. žmonių pasaulyje kalba prancūziškai. Yra 37 provincijos, Prancūzija užima šeštą vietą tarp labiausiai išsivysčiusių šalių. Vidutinis žemės ūkis - 37 ha. Išsivystęs turizmas - 75 mln. turistų per metus, 1924 m. įvyko I-ios olimpinės žaidynės Grenoblyje.

Prancūzai laiko save labiausiai civilizuotais ir didžiausiais patriotais. Labai mėgsta kino filmus, jų susuka 140 per metus. Laikosi etiketo, mandagūs, į visas moteris ir merginas kreipiasi "madam". Paryžiečiai neskuba, nekalba greitakalbe, gyvena be streso, šypsosi ir pokštauja, į viską žiūri "pro rožinius akinius". Išeidami iš namų pirmiausia sutvarko stalą ir atsigeria vandens. Darbe pietums turi dvi valandas pavalgyti, po darbo neskuba namo, eina pasėdėti į kavinę.

Prancūzai nuo 1982 m. turi 5 savaites atostogų, streikuoja nuo 1758 metų. Nesinaudoja internetu. nemoka užsienio kalbų. Argi tikrai toks prancūzas? Per tas kelias dienas nesuspėjau pasitikrinti... Užtat akivaizdu, kad miestas labai švarus, baltas, seni namai griaunami ir statomi nauji, platinami keliai. Daugybė muziejų, mašinų, kavinių, parduotuvių, nors laiko suvenyrams įsigyti beveik neturėjom.

2008 m. rugsėjo 22-ji diena Paryžiuje buvo rudenėjanti, bet dar nešalta, apie 19^oC, nelijo. Dar prieš pusryčius išėjau pasidairyti. Visai netoli matėsi bazilikos Saint Denis bokštas. Tai gotikinė trijų profiliuotų portalų, labai įtikinančio tūrio šventovė - Prancūzijos karalių nekropolis. Jame yra XIX a. kenotafų, jų tarpe ir Liudviko XIV-jo bažnyčios antablemento frizo vitražuose atvaizduoti Prancūzijos karaliai, o ant grindų (transepte ir apsidoje) - jų marmuro pavienės ir grupinės siužetinės skulptūros. Gotikos naujovė buvo ir vitražai.

Kol Lietuva Europai buvo dar "terra incognita", Prancūzija ir Paryžius karaliavo, turtėjo, kūrė, tausojo ir didino savo turtus. Tuomet buvo trys pagrindinės klasės: kariai, šventikai ir darbininkai. Sunku atpasakoti visą turtingą Paryžiaus istoriją. Taigi tik šiek tiek...

1624 m. ant Versalio kalvos, nutolusios nuo Paryžiaus 22 km, buvo pastatytas medžioklės namelis Liudvikui XIII-jam. Šis karalius neužilgo liepė tą namelį perstatyti į pilį. Jo sūnus Liudvikas XIV-is 1660 m. veda Mariją Terezą Austrijietę. 1682 m. Liudvikas XIV-is paskelbia Versalį valdžios ir rūmų dvaro rezidencija. Liudvikas XV-is veda Mariją Leščinską, gyvena Versalyje. Liudvikas XVI-is veda Mariją Antuanetę Austrijietę, plečiamas Versalis, statomas kaimelis, Didysis ir Mažasis Trianonai. 1789 m. spalio 6 d. Liudvikas XVI-is su šeima ir visu dvaru palieka Versalį. Jie buvo giljotinuoti 1793 m. revoliucijos sprendimu.

Liudvikas XIV-is buvo vadinamas karaliumi Saule, Dievo dovana valstybei. Vien apeiti turtingas pilies sales - reikia atlikti 17-kos km žygį. Tai didieji karaliaus ir karalienės kambariai, karūnavimo salė su sidabro sostu, veidrodžių galerija, koplyčia. Be to, pasivaikščiojimai po parką, fontanai ir baseinai, Trianono dvi pilys, kaimelis ir kita. Pilies salės nepaprastai gausiai išpuoštos marmuro, aukso, paauksuotos bronzos, sidabro skulptūromis, horeljefais ir bareljefais, gipsatūromis, skliautai, plafonai ištapyti žymiausių dailininkų, šviestuvai ir kandeliabrai krištoliniai, virš židinių - veidrodžiai. Frizai išpuošti antikiniais kariniais motyvais.

Negalima pamiršti, kad valdovai rūpinosi mokslu ir menu. Pvz., Liudvikas XV-is domėjosi įvairiais mokslais, ypač astronomija. Buvo kambarys su laikrodžiais, kurio grindyse buvo pažymėta varinė Paryžiaus meridiano juosta. Laikrodis rodė: valandas, savaitės dienas, mėnesius, mėnulio padėtį, planetų kelius, besisukančius apie saulę pagal Koperniko sistemą. Napoleonui I-jam buvo kilusi baisi nelaba pavydo mintis sunaikinti Versalį.

Antras stebuklas, tai didžiausias pasaulyje meno muziejus Luvras. Visi troškome pirmiausiai pamatyti Leonardo da Vinči "Moną Lizą". Matėme ir dar tris jo paveikslus ir Graikijos "Milo Venerą", įvairių antikos įdomybių. Visi kolegos išsibarstę žiūrinėjo sales ir tai, kas juos daugiausiai domino. Nepraleidome Napoleono III-jo apartamentų. Nepaprasta prabanga supo ir jį.

Pasikėlę į Eifelio bokšto trečiąjį aukštą apžiūrinėjome baltąjį Paryžių, pastatytą daugumoje iš smiltainio akmenų. Ieškojome matytų objektų, gėrėjomės vingiuojančia upe, kuria dar paplaukysime. Per Seną permesti 34 tiltai. Vienas iš elegantiškiausių tiltų yra Aleksandro III-jo tiltas, simbolizuojantis prancūzų rusų XX a. pr. sąjungą. Pirmąjį tilto akmenį įmontavo caras Nikolajus II-sis, dalyvaujant Prancūzijos prezidentui. Toji 110 metrų ilgio vienaarkė lenkta konstrukcija tuomet buvo naujovė tiltų statyboje.


Paryžius iš Eifelio bokšto dieną	Eifelio bokštas naktį	Paryžius iš Eifelio bokšto naktį

Eifelio bokštas taip pat yra Paryžiaus technikos stebuklas. Jį suprojektavo talentingas inžinierius Giustavas Eifelis pasaulinei parodai ir pastatė per du metus, nuo 1887 iki1889 m. Jo aukštis 320,75 m. Kas 7 metus bokštas restauruojamas, perdažomas. Dabar jis švyti melsva spalva, paduodama iš šoninių filtrų ir vietoje elektros lempučių - mirgantis apšvietimas blykstėmis. G.Eifelis projektavo ir tiltus. Laisvės skulptūros vidaus karkasą taip pat suprojektavo jis.

Vieną pusdienį praleidome Monmartre. Tai kadaise buvęs neturtingųjų gyvenamasis rajonas, kur ant kalvos buvo auginamos vynuogės ir javai, sukosi malūnai. 1870 m. kilo prancūzų prūsų karas, Paryžius buvo apsuptas, badavo. Atpirkti Dievo bausmę paryžiečiai surinko pinigus pastatyti Monmartre ant aukšto smiltainio kalno Jėzaus širdies bažnyčią. Ji pašventinta 1919 m., turi neobizantinio stiliaus bruožų. Įdomu, kad pakloti penkias betonines fundamento plokštes buvo reikalinga pragręžti kalno aukštį, t.y. nuo viršaus iki papėdės.

Mulen Ružas (Moulin Rouge) - raudonasis malūnas - kabaretas. Norėjome pailsėti ir pamatyti jį tikrąjį. Stebuklo nepatyrėme. Pagaliau pavargusius, metro parvežė nakvynei į "Campanile".

Aplankėme Dievo motinos katedrą, įsirašėme į netoli altoriaus padėtą storą, vos pakeliamą knygą, dėkodami Viešpačiui už suteiktas malones ir gal būt prašydami naujų savo Tėvynei ir šeimai, - palikome šventovę. Praėjome pro Sorbonos universiteto pastatus, Panteoną, šv. Genovaitės baziliką, Liuksemburgo sodus. Pravažiavome Eliziejaus laukus, Triumfo arką, statytą Napoleono I-jo pageidavimu, "Susitaikymo" obeliską, karaliaus Liudviko XIV Invalidų rūmus ir bažnyčią, kur yra palaidotas Napoleonas I-sis Bonapartas. Jis iki šiol yra garbinamas prancūzų, kaip ir visa, kas jį supo, kaip ir žmonės ir net jo gyvenamieji karališkieji rūmai Fontenblo. Priėjus prie Napoleono kapo, pagarbiai nusiimama skrybėlė... Tokie prancūzai.