Menu

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos kelionės

 - aprašė Audronė ir ...

header photo

Pasižvalgius po senuosius Vidurio Lietuvos dvarus, 2004 m.

Pilnas autobusas pažinimo įspūdžiams žingeidžių bajorų palikuonių dar nešaltą 2004 m. spalio 2 dieną išsiruošė aplankyti senuosius Vidurio Lietuvos dvarus. Mūsų numatyta buvo: Taujėnų, Raguvėlės, Bistrampolio, Burbiškių, Kleboniškio, von Ropo dvarų ansambliai. Ekskursiją lydėjęs parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas (Kultūros vertybių departamentas) pasakojo, kad šie dvarai pakliūna į šimtuką aukščiausios kategorijos dvarų Lietuvoje. Nors kaip jie dabar atrodo... kai kuriuose teko smarkiai nusivilti.

1

2

3

Taujėnų dvaras

Taujėnų dvaro svirnas

Taujėnai, buvęs didingas dvaro ansamblis, jį valdė Benediktas Marikonis, Konstantino Radvilos žentas. Benediktas Marikonis pastatė Taujėnuose dailius italų stiliaus dvaro rūmus ir įveisė anglų stiliaus parką. Stovi dabar dvaras visų užmirštas, apleistas, sugriuvęs, išgrobstytas, bet aptvertas. Privatizuotas, savininkas kažką daro, nesuprasi, ar tai griauna, ar stato. Sovietiniais metais buvo dalinė restauracija, pastatas buvo gyvas ir naudojamas, nors vienas jo flangas buvo lieptas nugriauti, atseit "per daug didingas pastatas". Pirminis pastato autorius Pedro Rossi, vėliau fligeliai buvo pristatyti Radvilų.

Pirmos žinios apie dvarą siekia 1595 metus, kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui.
1790 m. Taujėnus nusipirko Benediktas Marikonis, jam mirus, dvaras vėl grįžo Radviloms. Radvilų nuosavybe rūmai buvo iki 1939 metų. Paskutiniuoju savininku buvo Konstantinas Radvila (jaunesnysis) (1873-1940).

Taujėnų dvaras 2010 m.

Raguveles_dv_baznycia

Raguveles_dv_Komoru_koplycia

Raguveles_dv_svrn

Raguvėlės dvaras.

Alina Rimševičienė, Raguvėlės dvaro savininkė

Raguvėlės dvaro bažnyčia

Raguvėlės dvaro Komarų koplyčia

Raguvėlės dvaro svirnas

Raguvėlė. Buvome maloniai sutikti tikros šių varganų egzistavimo laikų dvarininkės, mūsų sąjungos narės Alinos Rimševičienės. Pasijutome laukiami, nes buvome ne tik maloniai ir šiltai sutikti, buvusiame svirne mūsų laukė karštas kaimiškas pienas su pačių kepta kvietrugine duona ir medumi. O svirnas - nepasakysi, kad svirnas, daugiau panašus į koplyčią, - mat statė prancūzai ir matyt pagal juose priimtą svirno įvaizdį.

Įdomūs aštuoniakampiai svirnai, statyti XVIII a. pab. Jie dviaukščiai, su pusrūsiu, uždengti aštuoniabriauniais kupoliniais stogais. Viename iš jų įrengta prašmatni kavinė, kurioje ir vaišinomės, deja dabar nebeveikianti. Neišgyveno, nėra kam joje lankytis. Priešais du svirnus stovi pats Raguvėlės dvaras, didingas pastatas, tiktai uždarytas ir neveikiantis. Vis tos lėšos, kam jų netrūksta, taip ir baigia senieji Lietuvos dvarai sugriūti.

Raguvėlės dvaro šeimininkė, kilusi iš senos Komarų giminės, entuziastinga, pilna energijos, kurios dar nesutriuškino tokie dalykai, kaip praeitą naktį niekadėjų pavogti kombaino ratai, bei sudaužytas elektroninis valdymo pultas. Tą pačią dieną reikėjo sutvarkyti, nes rudens darbai nelaukia, negana to, kad nesiliaujantis lietus trukdo darbams. Todėl dvarininkė džiaugėsi, kad nors diena ir apniukusi, bet nelyja. Alina apdirba 500 ha žemės, gyvena Uliūnuose, 30 km nuo Raguvėlės, turi malūną, fabrikėlį ekologinėms kruopoms ir makaronams gaminti. O sename dvaro spirito varyklos pastate svajoja atnaujinti spirito gamybą. Dirba visa šeima, tik darbymečio metu pasamdoma iki 10 darbininkų.

Raguvėlės dvaro ansamblis priklausė stambiems dvarininkams Komarams. Komarai dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Sukurtas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje – XIX a. pirmojoje pusėje. Pati Komarų giminė atkeliavusi iš Ukrainos 14-15 a., viena jų šaka pasuko į Gardiną, kita - į Žemaitiją.

Raguvėlė - buvęs rajono centras, stovėjo karčiama, čia buvo keičiami arkliai. Iki šiol stovi bažnyčia (fundatoriai Komarai), statyta prie 205 metus, ji restauruojama. Bažnyčioje yra vertingų paveikslų. Dvaro pastatai buvo grąžinti 1992 m., komplekse 20 pastatų (rūmai, bažnyčia, koplyčia, 2 svirnai, malūnas, sudegintas sandėlis, buvusios arklidės, pietinė oficina, kalvė ir kt.) ir 16 ha miško, 7 ha parko. Dabar čia gyvena apie 700 gyventojų.

Bistrampolio dv.

Bistrampolio dv.kluonas

Pic00099.jpg

Pic00101.jpg

Bistrampolio dvaras.

Bistrampolio dvaro kluonas

Oi kiek žagarėlių ir kokie jie skanūs!

Gardžiai kvepia Bistrampolio šeimininkų iškepta duonelė...

Bistrampolis. Ir čia maloniai mūsų laukė - didelė pintinė iškeptų žagarėlių išgriautų dvaro rūmų prieangyje. Mus sutiko Alina Kielienė, Panevėžio ūkininkų draugijos pirmininkė. Atlydėjusi Raguvėlės dvarininkė pasakojo apie dvaro praeitį: gyveno čia Bistramai ne vieną šimtmetį. Čia buvo pastatyta viena iš pirmųjų elektrinių.

Bistrampolio dvaras apie keturis šimtmečius priklausė Bistramams. Bistrampolio pavadinimus dvaras paminėtas 1795 m. Karolis Bistramas pradėjo kurti iki mūsų dienų išlikusį Bistrampolio dvaro ansamblį. Karolio ir Zofijos Bistramų vienintelis sūmus Vladislovas dalyvavo 1863 m. sukilime, kuriam pralaimėjus bėgo į Prūsiją. Tėvas už tai buvo uždarytas į kalėjimą, o visi jo dvarai – sekvestruoti. Tik užtarus įtakingiems rusų aristokratams, Karolis Bistramas atgavo savo nuosavybę. Po keleto metų iš užsienio grįžo Vladislovas Bistramas. Po jo mirties Bistrampolis atiteko Tadeušui Bistramui, kuris dalyvavo antilietuviškos lenkų organizacijos P.O.W. veikloje ir už tai buvo kalintas Kauno kalėjime. Po to su šeima jis gyveno Vilniuje.

Po karo dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. 1997 m. Bistrampolio dvaras perduotas Panevėžio Kristaus karaliaus k. Katedrai.

Be klasicizmo stiliau rūmų išlikusi vežiminė, stačiakampio plano, vieno aukšto, akmens mūro su sienomis, dekoruotomis raudonų plytų tinkuoto mūro apvadais. Statyta XIX a., neogotikinio stiliaus.

Dabar viduje viskas arba supuvę arba išgriauta. Išlydėjo mus moterys su pačių keptais ekologinės kvietruginės duonos kepalėliais, suvyniotais į pačių austas marškas.

Burbiskio_Liutu_tiltas

Burbiskio_dv.

Burbiskio_dv_Vytautas

Burbiskio_dv_tiltelis

Liūtų tiltas,
vedantis į dvarą

Burbiškių dvaras iš
kiemo pusės

Vytauto skulptūra

Viena iš
romantiškų parko vietelių

Burbiškės, dabar Daugyvenės (pagal upę) istorinis kultūros muziejus, išlaikomas valstybės, pavyzdinis dvaras. Dvaras statytas 1819 m. Romantiškas parkas su daugybe kanalų, tvenkinių, kalvelių ir intymių pasimatymų vietų įrengtas 19 a. pabaigoje. Tvenkinius kasė turkai. Gerai prižiūrimas ir dabar.

Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę. Atstatytame rūmų svečių korpuse įrengti svečių namai, rūmų verandoje - dvaro istorijos ekspozicija. Parke gausu skulptoriaus Kazimiero Uliansko darbų: poeto Adomo Mickevičiaus paminklas (pastatytas 1911 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas (pastatytas 1912 m.), Šv. M. Marijos skulptūra (arba Marija, paminusi žaltį), didingi parko vartai, liūtų tiltas. Parke įrengti takai, tvenkinių salos sujungtos 12 tiltelių. Randasi už Šeduvos 8 km į R dar už Pakalniškių.

Paskutinis dvarininkas Mykolas Baženskis. Dvaro paveldėtojas Adomas Baženskis dovanojo Lietuvai dvarą su sąlyga, kad galės atvažiuoti vasarą atostogauti. Ir atvažiuoja su šeima ir giminėmis, o gyvena dabar Lenkijoje. Apžiūrėjome dvaro kambarius, ekspoziciją, teritoriją, pasivaikščiojome po botanikų prižiūrimą parką.

Pavasarį Burbiškėse pražįsta milijonai tulpių, jų ekskursijos atvažiuoja žiūrėti iš visos Lietuvos.

Grįždami į Vilnių užsukome į Raudondvario von Ropo dvarą ir

Kleboniškes, etnografinį vienos gatvės liaudies buities muziejų. Gražiame Daugyvenės upės slėnyje, senoje kaimavietėje, 18 ha plote, kuriamas kaimo buities muziejus, į kurį iš apylinkių perkeliami XIX a. ir XX a. pradžiai būdingi kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės ir kt. Šalia išlikusių – atkuriamos buvusios Kleboniškių kaimo sodybos, kurias išryškina įvairios tvoros.

Audronė Musteikienė, 2004-10-14
Nuotraukos Daivos Andriulienės