Vilnius - Brno - Udine - Venecija - Verona - Brno - Vilnius  

Kelionė į Italiją
 

2009 m. balandžio 18 - 25 d.

 

 

Žaliasis autobusas iš UAB "Algimanto autobusai" vežė mus į Italiją, tokio žalumo... kaip ta šviežiai išsiskleidusi ankstyvo pavasario lapija, kuri Lietuvoje buvo dar vos matoma, bet kuo toliau į pietus, vis sodrėjo, kol išsiskleidė tulpių, azalijų, magnolijų bei persikų medžių žiedais. Vežė mus per Lenkiją, Čekiją, Austriją į nedidelį kurortą Italijoje Lido Di Jesolo, kur viešbutyje turėjome gyventi penkias dienas ir iš ten lankytis įvairiose Šiaurės Italijos vietovėse.

Pirmoji diena - kelionė per Lenkiją.

Kelionę pradėjome besimokydami italų kalbos. Pasisveikinimas itališkai - Buon giorno (labas rytas, laba diena). Mūsų išradingieji pritaikė lietuvišką atitikmenį ir visą kelią šmaikštavo "Džiūn burna".
Labas vakaras - Buona sera.
Atsisveikinimas - ciąo ! Viso gero - arideverci! Labanaktis - buona notte!

Pravažiuojame Augustavą ir jo miškus, kur kažkada Jogaila mėgdavo medžioti, Piatnicą, Čenstachovą, Katowice, per Sudetų kalnus traukiame į Čekiją. Pirma kelionės naktis - viename iš Brno naujai besistatančiame priemiestyje.

Antrąją kelionės dieną,

pailsėję ir papusryčiavę, patraukėme per Austriją link Italijos. Gidė pasakoja apie Austriją, jos valdovus bei Habsburgų dinastiją, kurios paskutinis palikuonis mirė 1989 m. Artėjame prie Alpių. Akivaizdžiai keičiasi landšaftas, šiek tiek mažiau sužaliavusi augmenija, slėniuose įsiskūrusios žavios gyvenvietės, žalsvo vandens upeliukai, kai kurie sraunūs, kai kurie visai išdžiūvę, žavimės tolumoje iškylančiais kalnais snieguotomis viršūnėmis. Kai kur net matome sniegą po mūsų žaliojo autobuso ratais. Pravažiuojame daugybę tunelių: labai tvarkingus 20 tunelių Austrijoje ir 17 mažiau apšviestų tunelių Italijoje.

Ar girdėjote, kad :

• Italijoje iškrenta per metus 95 cm kritulių?
• Italos – iš graikų kalbos išvertus reikštų “veršių, jaučių žemė” ?
• 200 m. romėnai pirmieji pradėjo nešioti skirtingus batus kairei ir dešinei kojai ?
• Verona, kurioje gyveno Šekspyro įsimylėjėliai Romeo ir Džiuljeta, kasmet Valentino dieną sulaukia apie tūkstantį Džiuljetai adresuotų laiškų?
• pirmosios akmenimis grįstos gatvės pasirodė Romoje 170 m. pr. Kr.?
• Venecija įsikūrusi ant 120 salų, kurias skiria 177 kanalai, tačiau jungia apie 400 tiltų?
• Venecijoje daug balandžių ir kačių ?
• Žmonės Venecijoje laidojami atskiroje saloje?
• Italijoje apie 100 tūkst. gyventojų, bet jų kasmet mažėja dėl nedarbo...

  ir dar daug daugiau...

Pirmasis mūsų sustojimas miestas Udinė Italijoje. Vietovė žinoma nuo neolito laikų, apgyventa keltais. Žlugus romėnų imperijai, po trumpo pilietinio karo 1511 m. ir žemės drebėjimo, Udinė tapo valdoma Venecijos iki 1797 m. ir buvo ji antru pagal didumą miestu valstybėje.

2007 m. Udinėje gyveno 97,880 gyventojų. Centrinėje Piazza della Liberta aikštėje stovi Palazzo del Comune rūmai, priešais gražus Torre dell‘Orologio (laikrodžio bokštas). Greta aikštės kyla 26 m. aukščio kalva, nuo kurios atsiveria viso miesto panorama. Nuo Arco Bollani vartų laiptais galima pakilti į XVI a. pilį, dabartinį Museo Civici e Galleria di Storia e Arte Antica muziejus.

Žavimės mums dar nematytais medžiais, žydinčiais nukarusiomis didžiulėmis žiedų kekėmis. Pasirodo, tokie medžiai augo Kaune, daugiau apie juos galima paskaityti čia.

Antrosios dienos vakare atvažiuojame į mūsų viešbutį miestelyje Lido di jesolo, kur nakvosime 5 naktis.

20 a. pradžioje Lido di jesolo buvo mažas Venecijos priemiestis. Geras paplūdimys, gražios vietos traukė turistus ir 1950 m. Lido di jesolo jau visai nemažas kurortas.

Trečiosios dienos

ryte vykome iš savo viešbučio į prieplauką ir iš ten garlaiviu kėlėmės į Veneciją. Italai neskuba ir jei pažada išplaukti 9 val, jie gali vėluoti net valandą. Bet nebandyk pats pavėluoti į garlaivį sutartu laiku.

Venecija pagal Vikipedia: V a. pr. m. e. Adrijos jūros pakrantes užėmė ilyrų gentis venetai. Senovės romėnai pavadino šią teritoriją venetų vardu, o kai 451 m. iš žvejų kaimelių čia susikūrė miestas, jam ir teko vardas Venetia.

Venecijos miestas įkurtas V amžiuje, nuo XIII a. tapo svarbiu jūrų uostu ir iki XV a. turėjo didžiulę įtaką šiaurės Italijoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, daug kolonijų, garsėjo savo pirkliais ir amatais.

Pavadinimas „Atodūsių tiltas“ atsirado tik XIX amžiuje, žymaus anglų poeto Lordo Džordžo Bairono dėka. Poetas sukūrė poemą „Atodūsių tiltas“ („Bridge of Sighs“), kurioje rašoma kaip sunkiai dūsauja nuteisti mirtininkai, tiltu sukumpę eidami į paskutinę gyvenimo vietą, mirtininko kamerą ir bus įvykdyta mirties bausmė – nukirsta galva. Tačiau Bairono aprašymas tėra mitas, nes mirties bausmė tame kalėjime vykdoma nebuvo ir kamerose sėdėjo nusikaltėliai už smulkius nusikaltimus. Be to, XVI amžiuje, kuomet pastatytas tiltas, Venecijoje inkvizicija ir mirties bausmė jau nebuvo vykdoma.

Miestas atsiskyręs nuo pasaulio, išsibarstęs tarp salelių... siauri kanalai, nors ir neatrodė labai švarūs, bet vanduo nebuvo dvokiantis, kaip skundžiamasi vasaros metu per karščius. Kanalai, paprastos ir prabangios gondolos, kas norėjo, paplaukiojo...Venecijos gatvelių ir kanalų labirintai, tiltai...

Praeiname garsiuoju Rialto tiltu, ant kurio įsikūręs turgus, nuo jo atsiveriantys nuostabūs Didžiojo kanalo vaizdai.

Gatvėse, turguose - visur prekiaujama, daug restoranų ir kavinių, bet niekur nerasi suoliuko pailsėti pakrantėje ar aikštėje. Jei atsisėsi, turi ir užsisakyti ką nors. O ir kavai - viena kaina stovint, kita kaina sėdint. Stebėjome juodaodžius, jie tiesiog aikštėje ant laiptų prekiauja įvairiomis rankinėmis, kiša, bruka jas žiopliams, kai kurie stovėdami, kiti ant žemės pasikloję baltas paklodes. Teko matyti įdomų vaizdą, kaip visa jų krūva su rankinėmis skuto į siaurą gatvelę, matyt pastebėję tvarkos sergėtojus.

Kaukės, skirtos slėpti veidą, kaukės magnetukai, kaukės ženkliukai, kaukės paveiksliukai.., Murano stikliukai...daugybė suvenyrų prekiautojų... toks išlieka vaizdas pasidairius po Venecijos turgavietes, aplankius prekeivių parduotuvėles.

Nemažai gatvės artistų - mimų, siūlančių fotografuotis. Nors mes buvome dar neprasidėjus kurortiniam sezonui, bet turistų gausa gatvėse ir skveruose kartais net labai erzindavo...

Ketvirtą dieną vykstame garlaiviu į Burano, Murano, Veroną.  

Burano - spalvotų namų miestelis, pakrypusi varpinė, lagūnos sala, gyventojai nuo seno vertėsi žvejyba ir nėrinais. Susikūrus Venecijos respublikai, Burane gyveno 8000 (dabar 3000) vargingai besiverčiančių žvejų ir ūkininkų. Namus visada dažydavo ryškiomis ir skirtingomis spalvomis tam, kad naktį grįžę žvejai lengvai tamsoje rastų savo namus. Kruopščių nėrinių siuvinėtojų dėka, sala po truputį suklestėjo. O nėriniai, tie patys garsieji subtilieji Venecijos nėriniai, juos dažnai neria kolektyviai: 4-5 moterys vieną nėrinį. Stebėjome kelias moteris parduotuvėse,- smulkus ir kruopštus darbas adata, ne kiekvienai lietuvei moteriai pažįstamas.

 

Burano salos prieplaukoje mus pasitiko undinėlės skulptūra, kuri pagal legendą suteikė šios salos moterims galią nerti nėrinius, savo subtilumu primenančius jūros bangų keliamus purslus. Nėrinių verslo atsiradimas turi labai gražią legendą. Seniai, seniai, vienas jaunas susižadėjęs žvejas išplaukė į ilgą kelionę rytų link. Plaukiojimo metu jis išgirdo dainuojant jūros sirenas, kurių dainos suviliodavo ir užburdavo vyrus. Jaunasis sužadėtinis, laikydamasis pažado merginai, sugebėjo atsispirti undinių kerams, o savo ištikimybe sužavėjo visų sirenų karalienę. Ji uodega sudavė į vandenį ir iš bangos purslų iškilo neįtikėtino grožio ir plonumo nuometas jaunajai. Vestuvių dieną pasipuošusi nuostabiuoju nuometu, mergina sukėlė ne tik susižavėjimą, bet ir pavydą.

Nuo to laiko merginos ir moterys stengiasi atkartoti sirenos sukurtą įstabų veliumą. Pasirinkdamos vis plonesnius siūlus ir adatą, jos sukūrė visą nėrinių gamybos sistemą. Nenaudodamos jokios medžiagos, iš plonų mazgelių moterys sukurdavo pasakiško grožio nėrinius su gėlėmis, geometrinėmis figūromis ir gyvūnų motyvais. Norint sukurti originalų nėrinį, turi dalyvauti ne mažiau nei penki skirtingi asmenys. Kiekviena meistrė yra įvaldžiusi vieną konkretaus mazgo schemą ir jį atlieka greičiausiai.

Jau mažos mergaitės buvo mokomos siuvinėjimo, o sulaukusias 12 - 13 metų atiduodavo į specialias siuvinėjimo mokyklas. Neišgalinčiose už mokslą sumokėti šeimose, mergaitės dirbdavo namuose. Jau aštuntą valandą ryto, jos kibdavo į darbą negaišdamos laiko iki saulėlydžio. Vasaromis visi kiemai būdavo pilni moterų ir merginų - su rankdarbiu rankoje...

Murano 

Tą pačią dieną plaukėme vėl į Veneciją, dar kartą pasigrožėti kanalais, pavaikštinėti siauromis gatvelėmis, apžiūrėti Dožų rūmus (kas nespėjo pirmą dieną), atsisveikinti...

Penktoji diena - Verona, Bardolino, Sirmione, Gardos ežeras

- antras miestas po Romos išlikusiais romėnų griuvėsiais, antras pagal dydį ir grožį regione (po Venecijos) ir turtingiausias šiaurės Italijos miestas, gyvena 260,6 tūkst. gyventojų (2007). Verona minima dar III a. pr. m. e. I a. pr. m. e. Verona buvo vartai į Adrijos jūrą, tapo Romos kolonija. Siauros tiesios gatvės, viduramžiais susiformavusios aikštės, puoštos kolonomis ir fontanais. Pirmame amžiuje pastatytas Arenos amfiteatras, buvęs antikinis forumas – Erbės aikštė, Šv. Morkaus kolona, Sinjorijos aikštė, Džiuljetos namas su įsimylėjėlių įrašais sienose...

Gidė šiek tiek pasakojo apie italų gyvenimą: kaip einama į svečius - visada perspėja, atsineša bombolino (maža dovanėlė - migdolai, riešutai, šokoladas), vestuvių proga dovanoja migdolus ar riešutus su šokoladu, kas reiškia meilę. Šeimose paprastai 3-5 vaikai, kuriuos visada stengiasi auklėti namuose. Iki 1985 m. mokslas buvo privalomas. Papročiai: šventės panašios kaip mūsų, kasdien geria vyną, mėgsta gestų kalbą. Italai valgo nemažai česnako, 57 mln. gyventojų suvalgo per metus 50 mln kg česnako, - jie mano, kad česnakas prailgina gyvenimą. Pusryčius valgo silpnus, pietus ir vakarienę valgo labai gausius.

Vykstame į Bardolino kurortinį miestelį, kuris nuo seno garsus vyno gamyba ir yra 25 km nuo Veronos šiaurės vakaruose, arba 130 km į vakarus nuo Venecijos, turime valandą laiko maloniai pasivaikščioti ir mūsų sukurtu žargonu "pasibardolininti" - nusipirkti vyno arba net padegustuoti (žinantiems pavyko)...

Tolesnis tikslas - vienas didžiausių nuostabus gamtos kampelis Italijoje - Gardos ežeras, pereiname Sirmione miestelį, įsikūrusį viename iš Gardos ežero pusiasalių. Nuostabi Gardos ežero ir Alpių panorama. Ši diena buvo labai šilta, net 28 laipsniai, tačiau vakare, pasiekus ežerą, vanduo buvo šaltas, bet keli iš mūsų išdrįso išsimaudyti

Šeštoji diena - Paduja (Padova), Vičensas

Mūsų kelionė artėja į pabaigą. Padova - senas universitetinis miestas, garsėjantis universitetu, dailės ir architektūros paminklais. Cappella degli Scrovegni koplyčia, kurią 1303 m. pastatė Enrico Scrovegni savo tėvui, buvusiam palūkininkui, vildamasis jį apsaugoti nuo amžinojo pasmerkimo, kurį poetas Dante aprašė „Pragare". Visas koplyčios sienas puošia gražios scenos iš Kristaus gyvenimo, šios freskos, kurias nutapė Giotto (13-14 a.), pasižymi didele pasakojimo įtaiga. Freskos išlikusios nuo viduramžių.

Svarbi miesto įžymybė - Šv. Antano Padujiečio bazilika. Ši bažnyčia viena iš maldininkų labiausiai lankomų vietų Italijoje. Ši egzotiška bažnyčia su minareto pavidalo bokšteliais ir bizantiniais kupolais dar vadinama Il Santo. Bazilika buvo pastatyta 1232 m. Šv. Antano Padujiečio palaikams priglausti. Nors jis buvo paprastas žmogus, atsisakęs pasaulio turtų, paduviečiai jam pastatė vieną prabangiausių krikščioniškame pasaulyje bažnyčių. Bazilikos architektūroje jaučiama Bizantijos įtaka. Fasade derinasi gotikos ir romantikos stilių elementai. Viduje didįjį altorių puošia nuostabūs Donatelo kūriniai, vaizduojantys Šv. Antano stebuklus ir Padujos šventųjų statulos. Šalia įėjimo į baziliką stovi vienas didingiausių renesanso kūrinių - Donatelo samdyto kareivio Gattamelato statula. Šis portretas sukurtas 1443 - 1452 m., jame vaizduojamas karys, kuris per savo gyvenimą tarnavo Venecijos Respublikos labui.

Vičensas

Septintoji diena - grįžimas per Austriją - Gracas

Vykstame namo, vėl grožimes Alpių vaizdais ir tuneliais, sustojame Štirijos sostinėje Grace, kur mūsų laukė gidė Taja, ekskursiją vedė rusų kalba. Gracas paminėtas pirmą kartą 1128 m., antrasis pagal dydį miestas Austrijoje. Miesto pavadinimas yra slaviškos kilmės: slovėnų kalba gradec reiškia „pilaitė, maža pilis“. 1230 m. gavo miesto statusą. Grace galima sutikti renesansinį, gotikinį ir barokinį stilius. Yra 6 universitetai, Štirijos muziejus, kriminalistikos muziejus. Išlikę XIII–XVIII a. architektūros paminklai: vyskupo rūmai, Schloßberg pilies griuvėsiai ir kt. Graco senamiestis priklauso UNESCO pasauliniam kultūros paveldui.

 

Miestas ilgą laiką priklausė Habsburgams. 1585 m. čia įkurtas pirmasis universitetas. Aplankėme Herrengasse, Landhaus – istorinę valdžios būstinę, kurioje iki šiol dirba Štirijos parlamentas; Šv. Egidijaus katedrą, primenančią laikus, kuomet Gracas buvo imperatoriškasis miestas. Keltuvu kėlėmės į Pilies kalną, kur viešpatauja XVI a. varpinė. Žinių gavome labai daug..

Ir čia užtikome įdomų medį, žydintį didžiuliais violetiniais žiedais. Puolėme fotografuotis, nes daugeliui tai buvo pirmą kartą matytas medis magnolija, kuris Kaukaze auga ir žydi visai kitaip...

2003 m. Gracas buvo Europos kultūros sostinė.

Vakare pasiekėme Čekiją, nakvojome tame pačiame viešbutyje Brno priemiestyje

Aštuntoji diena - kelionė namo per Čekiją, Lenkiją

Grįžome į Lietuvą, kur tikėjomės sutikti besiskleidžiantį pavasarį antrą kartą. Bet pavasaris šiemet šaltas ir net gegužės mėnesio viduryje, nors lapija jau sodriai žalia, vis dar laukiame šilumos ir kitų kelionių. O kita kelionė nusimato gegužės pabaigoje - po Žemaitiją.

Aprašė Audronė Musteikienė,
LBKS portalo administratorė, LBKS senatorė, Vilniaus krašto tarybos narė
Fotografavo Jolanta Musteikienė
2009-05-17

 

Baltarusijos pilys, 2001 m.

Kėdainiai, Paberžė, 2002 m.

Lietuvos dvarai, 2004 m.

Liublinas, Luckas, Lvovas, 2005 m.

Gruto parkas, 2005 m.

Čekijos ir Lenkijos pilys, 2006 m.

Malborkas, Gdanskas, Sopotas, Gdynia, 2007

Panemunės pilys, 2007 m.

Lenkija, 2008 m.

Paryžius, 2008 m.

Italija, 2009 m.

Bavarija, 2010 m.

Kelionė į Toskaną, 2011 m.

Šiaurės Lenkija, 2011

Radvilų takais, 2012

Šiaurės Lietuvoje, 2013

Medininkai, 2013 m.

Paryžius, 2013 m.

 

Kalėdų tradicijos

Kariliono projektas

Apie lietuvių kalbą

Žirgyne, 2001 m.

Bajorai Vazų laikais