Kelionė į Medininkus
Kelias į Medininkus - lietuvių karo kelias, pasakoja etnografas Libertas Klimka, perleisdamas per rankas krivulę, liepdamas ją paliesti ir iš jos stiprybės pasisemti. Ši krivulė jau buvusi ne vieną kartą tautos susitikimuose, todėl gerokai nuglostyta. Vilnius įsikūręs tarp dviejų ledynmečių. Važiuojame į Medininkų aukštumas, kur kalveles paliko antrasis ledynmetis.
Kelionę vadovas skiria dviems paminėtinoms datoms:
- Prieš 650 metų Algirdas su savo bajorais Ukrainos stepėse Mėlynųjų vandenų mūšyje sutiko totorius ir išgelbėjo Europą nuo totorių antplūdžio.
- 1863 m. sukilimo paminėjimas. Čia Svyruonių kaime gimė sukilimo dalyvis ir baltarusių literatūros pradininkas Francišekas Boguševičius.
Pirmas sustojimas - totorių gyvenvietė.
Vietovės pavadinimas Rasos, - kodėl? Pasirodo, 1806 m. koplyčios vietoje buvo sklypas paskirtas kapinėms, kurių viena riba nustatyta nuo akmens - šv. Jono akmuo - sena šventvietė, kur, kaip pasakoja Kirkoras, Vilniaus jaunimas rinkdavosi švęsti Jonines. O tai rodo, kad čia buvo švenčiamos Rasos, šventės pavadinimas kilęs nuo rugių rasojimo. Šios vietos ir kelias nuo Aušros vartų buvo aprašytas Vladislovo Sirokomlės.
Privažiuojame slėnį, kur įsikūręs Nemėžis. Tai pirmoji gyvenvietė - vieno arklio keitimo vieta. Čia kažkada stovėjo Vytauto mūrinė pilaitė. Nemėžyje yra viena iš trijų Lietuvoje esančių medinių mečečių, 1909 m. pastatyta
(senesnioji sudegė).
Kitos mečetės - 40 totorių kaime ir 
Raižiuose. Esame prie 600 metų senumo totorių gyvenvietės. Čia gyvena apie 200 totorių bendruomenė, mokykloje mokoma keliomis kalbomis. Totoriai vyrai būdavo kariais, moterys versdavosi daržininkyste. Įsikūrė jie, kaip kunigaikščio Algirdo gvardija. Totoriai buvo labai ištikimi Lietuvos kariai, net kovojant su totorių ordomis, niekada neišdavė. Totoriai, ne tik puikūs kariai, garsėjo kaip labai sąžiningi žmonės. Jų ir kapai kitokie, nei mūsų, o gyvenimas Lietuvoje - pavyzdys Europai, - skirtingi papročiai ir religija, o puikiai sugyvenome. Totorių antkapiai užrašu atsukti į išorinę pusę. Jų ženklas - mėnulis su žvaigžde, Korano citata, o užrašas bet kokia kalba, nes jie savo kalbą jau pametę. Kapas apdėtas 5 eilėmis akmenų. Kapinėms maždaug 600 metų. Lietuvos totoriai puikiai prisiderino prie lietuviškų papročių (Lietuvoje turėdavo vieną žmoną).
Nemėžyje Aleksandras Jogailaitis, dar būdamas kunigaikščiu, 1496 m. vasarį pasitiko iš Maskvos atvažiuojančią sužieduotinę Eleną. Tuo pačiu lietuvių karo keliu Černiachovskio tankai važiavo "vaduoti" Vilniaus.
Įsukom į greitkelį, važiuojame tiesiai per buvusį Tiškevičiaus parką. Buvo labai prašmatnus dvaras dar nuo Vytauto laikų, 1794 m. čia vyko susirėmimas su caristiniais baudėjais. Pasukame į senąjį kelią, kuriuo1812 m. ėjo Napoleono kariuomenė. Važiuojame į Siroikomlės dvarelį. Sirokomlė gimęs Baltarusijos teritorijoje Smolgavos palivarke. Senuoju keliu važiuojame į Rukainius. Šiame kelyje buvo net 18 smuklių su įdomiais pavadinimais, kad važiuojantiems į turgų būtų nenuobodu. Paskutinė vadinosi "Paskutinis grašis", nes jau būdavo išleidžiamas paskutinis grašis.
Dvarelis, kurį Liudvikas Sirokomlė nuomodavosi, priklausė grafams Tiškevičiams. Čia parašyta poema Margiris. Staliukas - girnapusė, ant kurio rašė, liepų pavėsyje suteikdavo įkvėpimo. Dvarelyje buvo muzikuojama, iš Vilniaus atvažiuodavo kūrybinė intelegentija. Tų praleistų valandų prisiminimui draugai poetui, rašytojui, istorikui Liudvikui Kondratavičiui-Vladislovui Sirokomlei (1823–1862) pastatė paminklą su lyra. Čia ilgą laiką buvo kaimo biblioteka, dabar - informacinis centras ir muziejus. Vilniuje Sirokomlė gyveno B. Radvilaitės gatvėje (namas šalia LDP būstinės). Jo ir herbas pavardės pavadinimu. Parašė „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, kurios ištraukas kelionės vadovas mums skaitė. Iš ledynmečio akmenų, kaip ir dauguma Vilniaus bažnyčių, pastatyta bažnytėlė. Gyventojai daugiausia lenkai, bet kaimų pavadinimai lietuviški ir tai rodo, kad anksčiau čia tikrai buvo lietuvių gyvenvietės. Iki 1918 m. čia buvo cerkvė, Rukainių klebonas Povilas Ksaveras Bžostovskis įrodinėjo žmonėms, kad verta sodus veisti - platino savo vyšnias
Pravažiuojame kryžkelę, anksčiau čia stovėjusioje smuklėje buvo suimtas Simonas Konarskis. Kapas buvo carinių raitelų sutryptas, sulygintas su žeme, dabar perkeltas į Reformatų kapines ant Tauro kalno. Išvažiuojame vėl į greitkelį ir važiuojame į Medininkus. Muitinės neaplankome dėl milžiniškų eilių ir vėl todėl pasukame vėls senuoju keliu.
Medininkų pilis, viena iš seniausių gardinė pilis, ne vieną kartą buvo kryžiuočių užimta. Manoma, kad pilis pastatyta XIII a., ji atliko grynai gynybinę funkciją išorės priešui atremti. Ant pilies iškelta vėliava, o pilis restauruota 2012 m.
Pirmo aukšto salėje susipažinome su Lietuvos mūrinių pilių istorija, archeologiniais radiniais, antrame aukšte veikia XIV–XVIII a. Lietuvos karybai skirta ekspozicija. Trečiame aukšte įrengta Lietuvos sidabro dirbinių kolekcija: sidabriniai indai, papuošalai, stalo įrankiai, didžiuliai ant kaklo arkliams dedami pakinktai.
Ketvirtajame ekspozicijos aukšte yra pristatoma prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjų ir peilių kolekcija. Penktajame aukšte - sieninė tapyba dekoruota mene, o pakilę dar aukščiau, nuo bokšto kuorų pasižvalgėme po pilies apylinkes.
Vadovo su krivule vedini lipame į kalną Aukštójas. Aukštójas (arba Aukštàsis kálnas) – kalva, esanti ~24 km į pietryčius nuo Vilniaus, netoli Baltarusijos sienos, 3,5 km į pietvakarius nuo Medininkų. Aukštójas yra aukščiausias Lietuvos taškas, virš jūros lygio - 293,84 m.
Aukštójas buvo aukščiausia baltų dievybė. Užlipę kūrėm miniatiūrinį aukurą. Aukurą supa 4 arkliai žemaitukai nukreipti į visas keturias pasaulio šalis. Aukuras primena mūsų šaknis, jį įkuriant buvo norima, kad ir mūsų anūkai kada nors čia ateitų. Senovišku bajorų papročiu vadovas išsitraukia ragą ir įpyla midaus, siunčia per rankas, kad visi nors lūpomis priliestų prie rago. Siunčia amuletą per rankas, linkėdamas, kad mūsų šviesios mintys aplankytų mūsų gimtines ir mūsų jausmus, kurie mums brangūs.
Aukure karūna, iš jos kyla dūmelis. Dūmelis turi matytis ant Gedimino kalno - tai sąšauka, o aplink aukurą išgrįstas grindinys rodo mūsų kelius. Dūmelis kyla, krivulė mus sujungia, o Dievas priima mūsų auką - tai istorinė atmintis, paremta mūsų kalba ir tradicijomis. Ši kalvelė niekada neturėjo jokio vardo, entuziastai siūlė pavadinimus ir nubalsuojant buvo išrinktas Aukštójas, nes tai aukščiausia vieta Lietuvoje, ir tai buvo Liberto Klimkos siūlymas - todėl jis save laiko kalno krikštatėviu. Likusio gėrimo lašus vadovas, laistydamas aukurą, paaukojo visiems baltų dievams.
LinkKalno papėdėje pasodinti ąžuoliukai, vienas iš jų pasodintas šiam kalnui. Išsirinkome vietą mūsų pietums. Palinkėjo visiems gerų metų, kad geri vėjai lydėtų mus kelionėse.
Važiuojame į Turgelius. Čia palaidotas paskutinis universiteto rektorius Simonas Malevskis. Jis netoleravo carinės valdžios. Merkinės kaime gyvavo Turgelių klebono P. K. Bžostovskio įkurta Paulavos respublika (arba Pavlovo respublika). Sustojame prie Merkinės dvaro, čia Pavlovo respublikos dvaro likučiai - buvo sava respublika respublikoje, įstatymai, kariuomėnė, dabar teritorija šiek tiek pradėta tvarkyti - vadovas džiaugiasi žymiais tvarkymo postūmiais.
Sklypą buvo įsigijęs jo Bžostovskio prosenelis, Povilas Ksaveras Bžostovskis derėjosi su rusais, jo anūkas valdė didelius plotus aplink šį dvarą, 19 a. pab. atleido valstiečius nuo baudžiavos ir ragino patiems ūkininkauti respublikoje, valstiečiai turėjo savo savivaldą, jis mokėjo algą gydytojai, felčerei. Valstiečiams patiko, gerai gyveno, aplinkiniai dvarininkai pradėjo pavydėti, iškylus neramumams valstiečiai organizavo savo kariuomenę, turėjo net gražią uniformą ir savo vietinius pinigus turėjo. Bžostovskis valdė dvaro centrą, rūmai sudegė II pasaulinio karo metais. Vėliau dvaras parduotas, savininkas išvažiavo į Vokietiją. Paskelbus amnestiją, grįžo į Lietuvą, bet naujas dvarininkas jau buvo gražinęs dvare baudžiavą.
2002 m. Pavlovo respublikoje lankėsi LBKS jaunimo grupė
Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo įkurta Ryto draugija, veikusi 1913–1938 m., kuri kovojo prieš krašto lenkinimą. Pravažiuojame Jašiūnų dvarą, kelionę baigiame ir grįžtame į namus ne tik pili įspūdžių, bet dvasiškai praturtėję...
Aprašė kelionę ir fotografavo Audronė Musteikienė, h. Pogonia
